NAUJIENOS

Teisminė mediacija Tauragės apylinkės teisme sulaukia vis daugiau ginčo šalių pasitikėjimo. 2025 metais teisme inicijuoti 28 teisminės mediacijos procesai – beveik dvigubai daugiau nei 2024-aisiais, kai jų buvo 15. Teisminė mediacija – tai galimybė teisme jau nagrinėjamą civilinį ar administracinį ginčą išspręsti taikiai, padedant mediatoriui. Kitaip nei įprastame teismo procese, mediacijos metu sprendimo ieško ir jį priima pačios ginčo šalys.

2025 metais dvylika Tauragės apylinkės teisme mediacijai perduotų ginčų baigėsi taikos sutartimis, 2024 metais tokių buvo aštuoni. Septyniais atvejais šalys nusprendė iš mediacijos proceso pasitraukti, o dalis 2025 metais pradėtų procesų tęsiami 2026-aisiais. Trumpėjo ir vidutinė teisminės mediacijos trukmė – nuo 2,48 mėnesio 2024 metais iki 1,93 mėnesio 2025-aisiais.

Tauragės apylinkės teisme teisminę mediaciją vykdo į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą įrašyti teisėjai Jūratė Lukšienė, Rita Renkytė, Jurgita Vaitkevičienė ir Kristupas Vasiliauskas bei teisėjo padėjėjos Rasa Vekterienė ir Inga Račiūnė. Apie mediacijos privalumus, jos sėkmę lemiančius veiksnius ir tai, kodėl taikus susitarimas kartais padeda atkurti ne tik teisinę, bet ir žmogiškąją komunikaciją, kalbamės su Tauragės apylinkės teismo teisėja mediatore Rita Renkyte.

Pradėkime nuo pagrindų – kaip paprastais žodžiais paaiškintumėte kas yra mediacija visiškai su tuo nesusidūrusiam žmogui?

Mediacija – tai būdas šalims atviro, konfidencialaus pokalbio būdu, padedant nepriklausomam, su ginčo šalimis nesusijusiam asmeniui, išspręsti tarp jų kilusį ginčą. Vienas iš svarbiausių mediacijos aspektų yra tai, kad galutinį sprendimą byloje, taikaus susitarimo forma, priima pačios šalys.

Kokie, Jūsų akimis, yra didžiausi mediacijos pliusai, palyginti su įprastu teismo procesu?

Visų pirma, mediacija yra daug greitesnis procesas. Ji nėra apsunkinta formaliomis proceso teisės normomis, čia svarbiausia – atviras šalių pokalbis. Mediatoriaus ir šalių pokalbiai yra konfidencialūs, todėl žmonės gali atvirai išsakyti savo lūkesčius, baimes, paaiškinti, kodėl vienoks ar kitoks sprendimas jų netenkina. Šis atviras dialogas paskatina šalis geriau viena kitą suprasti. Dažnai net paaiškėja, kad tarp jų kilęs ginčas nėra toks didelis, o pozicijos – ne tokios skirtingos, kaip galėjo pasirodyti iš pradžių. Taigi, mediacijoje šalims sudaroma galimybė atskleisti savo emocijas, siekiama išsiaiškinti, kas už jų slypi ir kokią įtaką visa tai turi šalies pageidaujamam sprendimui. Įprastame teismo procese siekiama išsiaiškinti faktus ir pritaikyti konkrečias teisės normas, todėl jausmams ir emocijoms beveik nelieka vietos.

Svarbus ir dar vienas skirtumas. Įprasto teismo proceso metu sprendimą byloje priima teisėjas, todėl iki jo priėmimo šalims nėra aišku, kaip bus išspręstas jų ginčas, o mediacijos metu, kaip minėjau, sprendimą byloje priima pačios šalys. Taigi, mediacijos metu šalys turi galimybę nuspręsti, kaip konkretus ginčas turi būti išspręstas – sprendimo priėmimą jos perima į savo rankas.

Be to, mediacija sudaro galimybę šalims sutaupyti, kadangi įprastai patiriamos mažesnės išlaidos advokatams ir kitiems su teisminiu procesu susijusiems klausimams. 

Kokiais atvejais mediacija yra ypač veiksminga?

Mediacija veiksmingiausia tada, kai šalims pavyksta būti išties atviroms, kai mediacijos dalyviai stengiasi įsiklausyti ir suprasti viena kitą, ieškoti kompromisų. Būtent kompromisų paieška yra labai svarbi. Pažymėsiu, kad kompromisai kiekvienu atveju gali būti itin skirtingi, tai nereiškia, jog viena iš šalių visiškai nusileidžia kitai, tai tarsi tam tikro “aukso vidurio” paieška. Pavyzdžiui, galbūt, asmens finansinė padėtis yra prasta, todėl jis negali visos skolos grąžinti iš karto, bet gali tai padaryti dalimis per 6 mėnesius. Suteikus papildomo laiko ir nepradėjus išieškojimo per antstolį, galima išvengti papildomų išlaidų, todėl toks sprendimas gali būti naudingas abiem šalims.

Esate teisėja – kiek tai padeda (o gal kartais ir trukdo) medijuojant?

Mediatore esu jau seniai, ja tapau anksčiau nei pradėjau eiti teisėjos pareigas, todėl praktikoje iš tiesų teko pastebėti tam tikrus skirtumus. Mano pačios mediacijos stilius, tapus teisėja, iš esmės nepakito, kadangi mediacijos esmė išlieka ta pati, ji nepriklauso nuo mediatoriaus einamų pareigų. Vis dėlto pastebėjau, kad tam tikrais atvejais pasikeitė šalių požiūris į mane kaip mediatorę ir jų lūkesčiai. Žinodamos, kad ginčą medijuoja teisėja, šalys kartais tikisi, jog pasakysiu, kaip šis ginčas turėtų būti išspręstas, – tarsi priimčiau sprendimą byloje.

Tačiau tai prasilenkia su mediacijos principais ir tikslais. Mediatorius, nesvarbu ar jis būtų teisėjas, advokatas, teisininkas ar kitos profesijos atstovas, negali pasakyti koks būtų teismo sprendimas, jeigu ginčas toliau būtų nagrinėjamas teisme – tam reikėtų tapti aiškiaregiu. Ginčo baigtis teisminiame procese priklauso nuo byloje pateiktų įrodymų – galbūt, kažkurių įrodymų šalys neturi arba jie neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl teisminiame procese nebus priimti, liudytojų paaiškinimų, specialistų išvadų ir panašiai, todėl nėra aišku, kaip iš tiesų atrodys byla, jeigu ją tektų toliau nagrinėti teisme, o būtent tai ir turės esminę reikšmę teismui priimant sprendimą byloje. Mediatorius visų šių dalykų numatyti negali, todėl negali būti garantuotas bylos baigtimi.

Mano tikslas – padėti šalims suprasti bendruosius teisės principus, aktualius sprendžiant jų ginčą, išgirsti viena kitos poziciją ir atverti kelią deryboms, kad būtent jos rastų sau palankiausią sprendimą. Stengiuosi priminti šalims, kad būtent jos geriausiai žino susiklosčiusią situaciją ir gali rasti sprendimą, kurį abiem pavyks įgyvendinti patiriant mažiausiai nepatogumų.

Su kokiais didžiausiais sunkumais ar iššūkiais tenka susidurti praktikoje, kai sėdate prie derybų stalo?

Manau, kad didžiausias sunkumas – padėti šalims rasti kelią į atviras derybas. Normalu, jog žmonėms, kurie prieš tai pykosi, nesutarė, o, galbūt, net daugybę metų nebendravo, yra sunkoka pradėti pokalbį, dalintis savo emocijomis ar lūkesčiais, jie jaučiasi pažeidžiami. Tačiau įveikus šias kliūtis, galima pasiekti vieną didžiausių mediacijos laimėjimų – šalys ne tik išsprendžia konkretų ginčą, bet ir atkuria tarpusavio dialogą, įgyja įrankių kalbėtis ir spręsti kitus ateityje galinčius kilti nesutarimus. Ypatingai tai aktualu šeimos bylose, kai šalys turi vaikų. Esu ne kartą mačiusi, kad tėvai, išsprendę ginčą dėl vaikų gyvenamosios vietos ar bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos, vėliau sėkmingai bendrauja ir geba savarankiškai spręsti kitus kylančius klausimus. Tai labai svarbu, nes turėdami vaikų šie žmonės vienaip ar kitaip ir toliau dalyvaus vienas kito gyvenime – laukia vaikų auginimas, mokyklos baigimas, studijos, vėliau galbūt jų santuokos, anūkai.

Kas apskritai lemia, kad teisminė mediacija baigiasi sėkmingai? Nuo ko tai priklauso?

Mano manymu, didžiausiais veiksnys, lemiantis mediacijos sėkmę, yra pačios šalys. Jeigu šalys geba būti atviros, pasikliauti mediatoriumi, geranoriškai derėtis ir ieškoti sprendimų, tikimybė mediaciją užbaigti sėkmingai yra didelė. Man visuomet džiugu, kai mediacijos metu šalims galiausiai pavyksta į situaciją pažvelgti kitomis akimis, pabandyti suprasti, kodėl priešinga šalis turi kitą nuomonę ir poziciją, ir netgi, galbūt, pripažinti tam tikras savo klaidas, jei tokių buvo. Nebūtina viso to pasakyti garsiai - žmonių veiksmai daug iškalbingesni, pavyzdžiui, ištiesta pagalbos ranka, sudarant galimybę skolininkui grąžinti skolą dalimis per tam tikrą laikotarpį, o ne visą iš karto, papildomas laikas išsikraustyti, kad asmuo galėtų rasti kitą būstą ir panašūs sprendimai.

Teisminė mediacijos byla Jūsų praktikoje, įsirėžusi į atmintį? Kuo ji buvo išskirtinė?

Viena iš situacijų, kuri įstrigo atmintyje ir apie kurią iki šiol kartais pagalvoju, yra mediacija šeimos byloje, kurią teko vykdyti anglų kalba. Ginčas kilo tarp poros - lietuvės ir užsienio piliečio, kurie daug metų gyveno kartu užsienyje, tačiau, susilaukus vaiko, jų santykiai nutrūko. Kilo daugybė su vaiku susijusių nesutarimų – dėl jo pavardės, gyvenamosios vietos Lietuvoje ar užsienyje, bendravimo tvarkos, išlaikymo ir kitų klausimų. Ši mediacija baigėsi sėkmingai, kadangi jos stiprybė buvo tai, kad tai buvo du be galo savo vaiką mylintys tėvai, norintys tik paties geriausio vaikui, tačiau dėl gyvenime įvykusių įvairiausių aplinkybių jiems buvo sunku kalbėtis tarpusavyje. Atvėrus šalių dialogą, sudarius joms galimybę išsikalbėti tiek atskirai, tiek kartu, pavyko rasti visiems geriausią sprendimą. Na, o man buvo smagu tai, kad, pasibaigus mediacijai, teko juos netikėtai sutikti, trumpai pabendrauti ne tik su šalimis, bet ir jų tėvais, t. y. vaiko seneliais, ir įsitikinti, kad mediacija išties pavyko – vaikas matosi ir bendrauja ne tik su abiem tėvais, bet ir į Lietuvą jo aplankyti atvykstančiais užsienyje gyvenančiais seneliais.

Ar teisminė mediacija išmokė Jus kažko asmeniškai?

Mediacija man dar kartą parodė, kad žmonių sprendimus lemia ne tik šalta logika, tačiau ir jausmai. Todėl ir gyvenimiškose situacijose, siekdama kompromiso, stengiuosi pagalvoti, kaip jaučiasi kita šalis ir kas galėjo paskatinti tokius jausmus. Taip pat supratau, kaip svarbu kalbėtis. Tik kalbantis galima atrasti, kur slypi problemos esmė, o tada lengviau rasti ir jos sprendimą.

Pakalbėkime ir apie ikiteisminę mediaciją, kuri šiuo metu privaloma tik šeimos bylose. Kaip vertinate jos veiksmingumą? Kokiose dar bylose, teisiniuose santykiuose, Jūsų manymu, būtų veiksmingas privalomosios ikiteisminės mediacijos įtvirtinimas?

Mano manymu, mediacija šeimos bylose yra gana veiksminga, nes čia daug lankstumo ir plačios galimybės susitarti taikiai – galima nustatyti įvairią tėvų bendravimo su vaikais tvarką, pasirinkti skirtingus turto dalybų būdus nutraukiant santuoką ir panašiai. Be to, kaip minėjau, mediacijos veiksmingumas šeimos bylose apima ir dar vieną itin svarbų aspektą, t. y. ne tik patį konkretaus ginčo išsprendimą, tačiau ir galimybę šalims atkurti tarpusavio santykius, tęsti bendravimą toliau.

Manyčiau, jog privalomoji mediacija galėtų būti sėkminga ir darbo teisinių santykių bylose, kadangi, šalims nutraukus darbo santykius, dažnai nutrūksta ir dialogas, todėl joms nepavyksta rasti taikaus sprendimo, prasideda teisminis ginčas. Tikiu, jog, susėdusios prie derybų stalo, šalys mediatoriaus pagalba, tikrai galėtų išspręsti ginčą taikiai.

Žvelgiant į priekį – kokią mediacijos ateitį Lietuvoje matote po dešimtmečio?

Manau, kad mediacija taps dar populiaresnė, žmonės dar aktyviau ja naudosis. Taip pat turėsime platų mediatorių tinklą, todėl mediacija bus prieinama kiekvienam. Manau, atsiras ir mediatorių, kurie versis išimtinai mediacija. Tai tikriausiai, visų pirma, atsispindės komerciniuose ginčuose, kai gerai žinomos įmonės norės tarpusavio ginčą spręsti visiškai konfidencialiai, o vėliau, galbūt, išsiplės ir į kito pobūdžio ginčus. 

Cituodami arba kitaip platindami šią informaciją, nurodykite informacijos šaltinį.

Informaciją pateikė:
Rasa Vekterienė
Tauragės apylinkės teismo atstovė ryšiams su visuomene
Tel. (0 441) 56 807
El. p. rasa.vekteriene@teismas.lt
Lietuvos teismai Facebook‘e